stulbis

stul̃bis, -ė smob. (2) DŽ, NdŽ, K.Būg(Jnš), stùlbis (1), stulbỹs, -ė̃ (4) K.Būg(Jnš) menk. 1. Kos151, M, L, Rtr, Ser, Kž nepaslankus žmogus, nepaslinkšis, ištižėlis, liurbis: Kurs nieko nemoka dirbti, tas stul•bis J. Įkasyk gerai tinginiui skūrą, tai pradės dirbt ir nebebus stul̃bis Rm. O tai stul̃bis vaikas: jis tau neras, nors ir po akių būtų Krp. Gi tu, stul̃bi, kam miltus iš gorčiaus išvertei?! Stč. Tikras stulbis: kur grius, ten luš Krkn. Būtų gaila, jei tokia atitektų kokiam stulbiui J.Paukš. Še tai tau, ir supuvo bulvės; visos mergos ištekėjo, tik atliko stùlbės (d.) Gdž. ^ Ana jau toki y[ra]: ateis pas žmogų i sto[vi] kai stul̃bis, nė pajudės, nė pasijuoks Škn. Tas vaikas stovi kai koks stulbẽlis ir nė krust Grž. Eina kaip stul̃bis Krč. Nepaeina kaip stul̃bis Št. 2. Kos47, J¹ nusenęs, prastas arklys, kuinas: Toks stùlbis tas arklys Ul. Stul̃bį tokį pirkau – menkas su juo važiavimas Ėr. Kur tu čia su tokiu stulbiù greit pavažiuosi Brž. Už tiek pinigų tik kokį stulbẽlį tegalėjo įsitaisyt Grž.